„Įrankius nupirkome, inžinieriai DI naudoja kasdien, o proveržio nesimato. Gal reiktų matuoti detaliau?“
Šiuos sakinius per pastarąjį pusmetį girdėjau ne viename vadovų pokalbyje. Bet pirmą kartą jie nuskambėjo ne 2026-aisiais. Beveik identišką skundą fabrikų savininkai kartojo maždaug prieš 130 metų – ką tik įsirengę revoliucingiausią savo laikų technologiją, elektros variklį, ir pamatę, kad produktyvumas… beveik nepajudėjo.
Jie darė vieną konkrečią klaidą. Ją istorikai vėliau aprašė iki detalių – ir lygiai tą pačią klaidą šiandien matau daugumoje programinės įrangos įmonių. Tikėtina, ir tavojoje. Bet kad ją pamatytum, pirmiausia turiu tave nukelti į garo mašinų amžiaus fabriką.
Kaip veikė fabrikas prieš elektrą?
Visas fabrikas buvo pastatytas aplink vieną milžinišką garo mašiną. Ji suko centrinį veleną, einantį per visą pastatą, o nuo veleno žemyn į kiekvienas stakles leidosi odinių diržų ir skriemulių labirintas. Kito būdo paskirstyti energiją nebuvo.
Toks dizainas diktavo viską. Staklės rikiavosi ne pagal darbo eigą, o kuo arčiau veleno. Iki pusės energijos pradingdavo diržų trintyje dar nepasiekusi staklių. Nutrūko vienas diržas – stoja visas fabrikas. O jei nori, kad vakare dirbtų vienerios staklės, vis tiek kūreni visą garo katilą. Pridėk triukšmą, tamsą po diržų raizginiu ir įtraukiančius diržus – gausi puikų nelaimingų atsitikimų receptą.
Iliustracija: Jack Whitehead, Local Local History
Tada, 1880-ųjų pabaigoje, atsiranda elektros variklis. Švarus, valdomas, be anglių ir be katilo. Įsivaizduok, kad esi fabriko savininkas ir laikai rankose naujos eros technologiją. Ką su ja darai?
Kodėl elektros varikliai 40 metų nedavė naudos?
Todėl, kad fabrikai naują technologiją montavo pagal egzistuojantį dizainą. Savininkai atjungė garo mašiną ir prie to paties centrinio veleno prijungė vieną didelį elektros variklį – vadinamąją grupinę pavarą („group drive“). Visa kita liko kaip buvę: velenai, diržai, staklių išdėstymas, darbo organizavimas.
Rezultatas? Ekonomikos istorikas Warrenas Devine'as, detaliai ištyręs šį laikotarpį, jį apibendrina negailestingai: produktyvumo šuolio praktiškai nebuvo. Taip, švariau ir tyliau. Bet fabrikas dirbo taip pat, kaip dirbęs – su visais senais apribojimais ir ydomis.
Skaičiai dar negailestingesni. 1900-aisiais, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pramoninio elektros variklio atsiradimo, elektra tesudarė apie 10 % JAV fabrikų galios. Revoliucinė technologija buvo čia, veikianti, įdiegta – o revoliucijos nebuvo.
Bet atsirado žmonių, kurie uždavė kitokį klausimą.
Kas atrakino tikrąją elektros variklių vertę?
Ne galingesnis variklis. Vertę atrakino naujas klausimas: „o kas, jei kiekvienos staklės turėtų savo variklį?“
Hartfordo tekstilės inžinieriai prie šio klausimo priėjo iš desperacijos: nuo diržų vibracijos jų staklėse nuolat trūkinėjo šilko siūlai, o nuo skriemulių byrančios dulkės gadino audinius. Jie prisuko mažą variklį tiesiai prie staklių rėmo – ir staklės pirmą kartą pradėjo suktis tolygiu, švariu greičiu. Apie 1903-iuosius staklių gamintojai žengė dar toliau: įmontavo variklį į pačių staklių korpusą. Tokias stakles galėjai pastatyti bet kurioje fabriko vietoje, įjungti į tinklą ir dirbti.
Tai pakeitė viską. Kai staklėms nebereikia rikiuotis po velenu, fabriką gali išdėstyti pagal produkto srautą – žaliava įvažiuoja pro vienas duris, gaminys išvažiuoja pro kitas. Būtent taip gimė konvejeris. Individuali pavara („unit drive“) atrakino tai, ko didelis variklis atrakinti negalėjo: 1920-aisiais elektra jau sudarė daugiau nei pusę fabrikų galios, o 1930-aisiais – apie 80 %, ir garo mašinos fabrikuose tiesiog išnyko.
Esmė: elektra pradėjo kurti vertę ne tada, kai fabrikai pakeitė energijos šaltinį, o tada, kai perprojektavo patį fabriką pagal naują energijos prigimtį. Tam prireikė keturiasdešimties metų. Ne todėl, kad technologija nebuvo pasiruošusi – todėl, kad žmonės keturis dešimtmečius bandė ją įsprausti į seną darbo būdą.
Ar tau tai nieko neprimena?
Kurią 1890-ųjų klaidą kartojame su DI?
Mes montuojame DI į seną darbo būdą – kaip didelį variklį ant senų velenų.
Pažiūrėk, kaip dauguma programinės įrangos komandų šiandien „naudoja DI“. Inžinierius sėdi savo aplinkoje („IDE“) ir kalbina agentą, tarsi protingesnį kodo užbaigimo įrankį („autocomplete“). Labiau pažengę bando agentus įsprausti į esamą procesą – tikėdamiesi, kad jie dirbs taip, kaip dirbtų žmonės. Visgi, procesas išlieka toks pats, koks buvo: žmonės rašo kodą (su DI pagalba), kiti žmonės jį peržiūri (taip pat su DI pagalba), komandos ir toliau dirba „sprint'ais“, pažangiausios turi „CI/CD“. Kiekvienas žingsnis su DI pagreitėja keliolika procentų, bet pats fabrikas nepasikeitė. Tai grupinė pavara, tik 2026-ųjų versija.
Ir tada įvyksta pavojingiausia šio etapo dalis. Inžinierius, nepamatęs didelio skirtumo, grįžta prie senų įpročių – ten saugu, ten jis profesionalas. O vadovas, nepamatęs rezultatų rodikliuose, padaro išvadą: „DI pervertintas, palauksim.“ Abu daro logišką išvadą iš savo patirties. Ir abu klysta, nes išbandė ne agentų inžineriją – išbandė didelį variklį ant senų velenų.
Fabrikų savininkai irgi laukė: dauguma individualią pavarą įsidiegė tik tada, kai sena įranga galutinai susidėvėjo. Tie, kurie delsė ilgiausiai, 1920-aisiais konkurencinės kovos nebelaimėjo.
Ką agentų inžinerija keičia iš esmės?
Agentų inžinerija – arba agentinė inžinerija („agentic engineering“) – keičia ne įrankį, o patį darbo dizainą: ji perprojektuoja programinės įrangos kūrimą pagal agentus taip, kaip individuali pavara perprojektavo vieno variklio fabriką.
Agentiškai dirbančioje komandoje mąstoma kitu masteliu: ne kodo eilutėmis, o procesu, kuris jas gamina. Buvęs Google Cloud AI direktorius Addy Osmani, dešimčių knygų inžinieriams autorius, tai vadina programinės įrangos fabrikais: agentas su savo darbo aplinka – įrankiais, testais, leidimais, kokybės vartais („quality gates“) – yra kaip staklės su individualia pavara. Jį gali „pastatyti“ prie bet kurios užduočių eilės ir leisti dirbti. Inžinierius nebestovi prie staklių – jis, Osmani žodžiais, persikelia į linijos pabaigą: projektuoja pačią liniją ir saugo vartus („up at the end of the production line designing it and guarding the gate“). Žmogui lieka tai, ko negali perimti agentas – išorinis ciklas („outer loop“): sprendimai, kokybės vertinimas ir atsakomybė už tai, kas išleidžiama.
Svarbu suprasti, kad tai ne „daugiau DI to paties proceso viduje“. Tai kitoks procesas su kitais kritiniais taškais – pavyzdžiui, siauriausia vieta tampa nebe kodo rašymas, o patikra, todėl brandžios komandos pertvarko būtent ją. Kaip tai atrodo praktiškai ir per kokius brandos lygius komandos kyla, aprašiau straipsnyje apie agentų inžineriją.
Skeptikas paklaus: gal palaukime, kol viskas nusistovės, kaip fabrikai laukė? Sąžiningas klausimas. Atsakymas priklauso nuo vieno skaičiaus – kiek laiko truks šis perversmas.
Kiek laiko turime šį kartą?
Ne keturiasdešimt metų. Technologiniai ciklai trumpėja: debesų kompiuterijos perversmas nuo pirmųjų neaiškumų iki aiškaus veiksmų plano truko apie 25 metus, o agentų era judės dar sparčiau.
Prisimink, kaip atrodė debesų kompiuterijos pradžia po 2000-ųjų: virtualizacija, pirmos viešos debesų paslaugos 2006-aisiais, konteineriai, „microservice'ai“ – daugybė nežinomybės ir eksperimentų. Bet 2025-aisiais jau turėjome patikrintą receptą: viešas debesis, modernios kalbos, „microservice'ai“, nuolatinis diegimas, Agile. Neapibrėžtumas baigėsi aiškiu veiksmų planu – ir tie, kas planą susidėliojo anksčiau už kitus, visą tą laiką augo greičiau.
Agentų inžinerijoje šiandien esame 1895-ųjų taške: technologija jau čia, o galutinio fabriko dizaino dar niekas nesukūrė. Tai nepatogus, neapibrėžtas laikotarpis. Bet būtent jame ir kuriamas atotrūkis – skirtumas tarp komandų kaupiasi ne metais, o mėnesiais, ir laukiantieji šį kartą neturės keturių dešimtmečių atsargos.
Gera žinia: neapibrėžtumui spręsti yra patikrintas mąstymo modelis.
Nuo ko pradėti perprojektuojant savo „fabriką“?
Kiekvienas sprendimas balansuoja tarp tyrinėjimo ir išnaudojimo („explore–exploit“) – o perversmo metu vadovo darbas yra sąmoningai perkelti svorį į tyrinėjimą. Stabiliais laikais beveik viskas aplink mus yra išnaudojimo fazėje: procesai nusistovėję, receptai veikia, tobulini detales. Perversmo metu senieji receptai nustoja garantuoti rezultatą – bet įpročiai lieka. Todėl įprotį tyrinėti reikia įsidiegti specialiai. Trys konkretūs žingsniai:
Pirmas – užduok individualios pavaros klausimą. Kitą kartą, kai komanda atsitrenks į iššūkį – vėluojantis projektas, perkrauti „senior’ai“, stringančios peržiūros – stabtelk ir paklausk: „jei šį produktą šiandien kurtume agentiškai nuo nulio, ar ši problema apskritai egzistuotų? O kokias problemas spręstume vietoj jos? Ir ką naujo galėtume daryti, ko anksčiau apskritai negalėjome?“ Šis klausimas neduoda galutinio atsakymo, bet išlaisvina iš senojo fabriko sienų – pamatai, kurios problemos yra tikros, o kurios tėra seno dizaino šešėliai. Vertė gimsta ten, kur technologija leidžia daryti tai, kas anksčiau nebuvo įmanoma.
Antras – paleisk vieną tikrą tyrinėjimo iniciatyvą. Ne „10 % laiko visiems“, o vienas pilnas srautas: viena komanda, vienas realus darbo procesas, perprojektuotas agentiškai nuo pradžios iki galo – su užduočių eile, kokybės vartais ir žmogumi prie linijos pabaigos. Vienerios staklės su individualia pavara įtikina valdybą ir darbuotojus greičiau nei šimtas pristatymų apie elektros ateitį. Ir įvardink garsiai, kam ši iniciatyva skirta: naujiems pajėgumams kurti, o ne etatams skaičiuoti.
Trečias – matuok brandą, ne aktyvumą. Atsimeni klausimą pradžioje: „gal reiktų matuoti detaliau?“ Ne detaliau. Kitaip. Grupinę pavarą nuo individualios skiria ne tai, kiek variklių nupirkta, o tai, kiek darbo perprojektuota. Todėl seni rodikliai perversmo metu klaidina – kaip juos pakeisti, aprašiau straipsnyje apie agentų inžinerijos matavimą.
Fabrikų savininkams prireikė keturiasdešimties metų, nes jie laukė, kol kas nors kitas suprojektuos naują fabriką. Tavo pranašumas prieš juos vienintelis – tu jų istoriją jau žinai. Elektros perversmo nelaimėjo tie, kurie pirmi nusipirko variklį. Laimėjo tie, kurie pirmi perprojektavo fabriką.
„Code is cheap. Leadership isn't.“ Kodą rašyti pigu. Vadovauti – ne. Nuspręsti, kada ir kaip tavo įmonė pereis nuo grupinės prie individualios pavaros – ne agentų, o tavo darbas. Jei nori jį pradėti struktūruotai – nuo brandos įsivertinimo iki pirmos tyrinėjimo iniciatyvos plano – tam skirti mano mokymai vadovams.
